Kaip pasigaminti lydyto sviesto

Vienintelis svarbesnis dalykas norint pasigaminti  lydyto sviesto namuose – turėti šiek tiek kantrybės.
Imame apie 1 kg paprasto sviesto (kuo sviestas riebesnis, tuo geriau). Netinka jokie  riebalų mišiniai, grietinėlės sviestas ir tt.
Riebų, 72-85 proc. sviestą (jei nėra savo šaltinio, t.y. karvės 🙂 ), perkame pas ūkininkus, o kartais ir prekybos centruose. Kartais, akcijų  metu, jo kaina tebūna 17-18 Lt (palyginimui lydyto sviesto kaina siekia 40-50 Lt).
Sviestą dedame į puodą (pageidautina, kad jis būtų storadugnis) ir kaitiname ant labai labai lėtos ugnies. Sviestui besilydant pradeda skirtis riebalų ir baltymų frakcijos. Sviestą maišome tik iš pat pradžių, tol, kol yra neištirpusių gabaliukų. vėliau atidengtame puode jį paliekame ir stebime. Po truputį baltymai (baltos putos) pradeda kilti į viršų. Iškilusias putas graibome ir pilame į atskirą indelį. Šios putos – ne atlieka, tai pieno baltymai ir greičiau delikatesas – labai  tinka pvz. košėms paskaninti (na, o mūsų šeimoje jos dažnai tų košių nesulaukia – sušveičiamos pvz. su batonu čia pat). Beje, nebūtina nuolat spoksoti į puodą, užtenka retkarčiais prieiti. Visas procesas trunka apie valandą.

Jei matome, kad nuo dugno sunkokai atsiskiria baltymų sluoksnis – jį  švelniai sujudiname šaukštu ir toliau „žvejojame“. Procesas baigiasi tada, kai sviestas visiškai išskaidrėja ir  įgauna švelnų riešutų kvapą. Gintarinės spalvos skystį  išpilstome į nedidelius indelius, atvėsiname ir laikome šaldytuve, nors, jei nėra vietos, šis gaminys ilgą laiką gali stovėti ir kambario temperatūroje.

Literatūroje minimi ir kiti lydyto sviesto gaminimo būdai, pvz. perpilant per tris indus, tačiau, manau, kad jie tikrai labiau varginantys.
Kam naudojamas lydytas sviestas? Visų pirma, žinoma, kepimui. Jis ,,nesvyla“, o  jame pakepti laukiniai augalai  ir jų šaknys ypač skanūs. Jis nepamainomas kelionėse – „atlaiko“ ilgas  išvykas ir turistinius žygius. Jis –  gydomoji ir kosmetinė priemonė, nes gali būti puikiu įvairių tepalų, „mosčių“, kremų pagrindu.
Na, o  induisai šį  ghee (ghi arba gi) vadinamą sviestą laiko daugelio savo patiekalų sudėtine dalimi, naudoja ajurvedinėje medicinoje ir buityje.
Matyt neveltui, nes apibendrinant skaitytą literatūrą galima pasakyti, kad jis – didžiulis polinesočiųjų riebiųjų rūgščių šaltinis, taigi – ir antioksidantas ir cholesterolio kiekį stabilizuojantis produktas. Be to, jame yra organizmo negaminamos  linolio rūgšties, kuri stabilizuoja ląstelių membranas, o tai  gyvybiškai svarbu visų pirma odai,   nes linolis  padeda jai sudaryti apsauginį barjerą. Taip pat šiame svieste  yra  vitaminų A, D, E, PP, mineralų – kalio, kalcio, fosforo, natrio, magnio, geležies ir tt.
Jį  vietoje kitų riebalų  įvairaus amžiaus žmonėms prie įvairiausių sutrikimų vartoti rekomenduoja  mitybos specialistai ir dietologai.
Tik klysta tie, kas mano, kad lydytas sviestas buvo visai nežinomas mūsų kultūroje.
Straipsnyje „Gyvulininkystės produktai. Pienas ir jo apdorojimas“  (šaltinis –  serijos „ iš Lietuvių kultūros istorijos“ knyga „Gyvulių ūkis XVIa-XXa. pirmojoje pusėje“, autorius R. Merkienė, 1989 m.) apžvelgiama kokie sviesto konservavimo būdai buvo naudojami seniau.
Labiausiai, žinoma, buvo paplitę įvairūs sūdymo būdai. Tačiau minimas ir sviesto lydymas. Tik mūsų protėviai neturėjo gilių tradicijų iš sviesto daryti kepimui tinkamą produktą- tam buvo  naudojami gyvuliniai riebalai. Dažniausiai lydė  seną neskanų sviestą arba didsviestį. Beje, sviesto, kaip  ir lydytos grietinės gaminimas, vykdavo pravėsusioje  duonkepėje krosnyje pastatant  indą su produktu į ten kuriam tai laikui.
Tarpukario kulinarinėse knygose minimas dar vienas įdomus sviesto lydymo būdas: sviestas būdavo dedamas į vandenį, kaitinamas, vėsinamas, vanduo  nupilamas ir tai būdavo kartojama kelis kartus. Baltymus praradusi masė sūdoma. Taip paruoštas sviestas galėjo stovėti  taip pat labai ilgai.