Keptos varnalėšų šaknys

Mėsingos, tiesios varnalėšų šaknys  (burdock root) rytų šalyse auginamos plantacijose ir tampa daugelio patiekalų svarbiausia sudėtine dalimi. Lietuvoje jos, deja, laikomos  savotišku nevalyvumo simboliu, mat gerai auga dykvietėse, prie apleistų namų, pakelėse. Didžiuliai krūmai atrodo išties įspūdingai, o subrendusios sėklų dėžutės tik ir laukia pro šalį slenkančio gyvūno kailio ar žmogaus apdaro…

Varnalėšų šaknys, ypač jei augalas įsikūrė riebioje drėgnoje žemėje, sunkiai įveikiamos kastuvu, nes jų ilgis gali siekti iki pusės metro (bent jau tokios išauga Žolynų namų paežerėje) ir storiu primena nemenką morką.

Mūsų naudojamas pats paprasčiausias jų paruošimo būdas yra šis:
Šaknis nuplauname po tekančiu vandeniu (naudojame šepetėlį), jei nesitingi – nuskutame viršutinį tamsų sluoksnį. Pjaustome plonais įstrižais griežinėliais ir kepame lydytame svieste.
Paprastai įvairias šaknis kepame savaitgalio rytais. Tokiu pat būdu kaip ir varnalėšas, kepame pastarnokus, topinambus. Miela žiūrėti kaip sukilusi šeima iš lėkštes graibsto ką tik ten spėjusius sutūpti švelniai pageltusius įvairių augalų šaknų griežinėlius. Kam patinka – barsto pipirais ir druska, tačiau  bent jau šių trijų augalų šaknys mielai skanaujamos ir be jokių prieskonių.

Kuo naudingos varnalėšų šaknys ?
Pirmiausia tuo, kad jose gausu inulino (didžiosios varnalėšos šaknyse jo yra nuo 27 iki 45 proc.), baltymų (iki 12 proc.), riebalų (iki 0,8 proc.). Jose esančios medžiagos stimuliuoja medžiagų apykaitą, ląstelių atsinaujinimą, taigi gali tapti puikiu vegetarų bei medžiagų apykaitos problemų (pvz. cukrinio diabeto) kamuojamų žmonių maistu (lit. šalt. 1.4).

Jos, kaip ir visos kitos vėlyvą rudenį iškastos šaknys, gali gana ilgą laiką išsilaikyti tiek šaldytuvo apatinėje lentynoje, tiek vėsiame rūsyje (geriau laikosi apibertos drėgnu smėliu ar drėgnomis pjuvenomis).

Beje, Lietuvoje be didžiosios ( Arctium Lappa L.) dar auga mažoji (Arctium minus Bernh), paprastoji (Arctium tomentosum Mill.), miškinė (Arctium nemorosum Lej.) varnalėšos. Visų jų savybės ir cheminė sudėtis gana panaši, o ir patys augalai nėra lengvai atskiriami. Varnalėšos – dvimetis augalas, taigi antraisiais augimo metais pavirsta įspūdingu apvaliomis pilkomis dygiomis galvutėmis aplipusiu krūmu, kuriam  storoji šaknis atiduoda visą pirmaisiais metais sukauptą energiją ir sumedėja, o rudeniop ji ir visas augalas nunyksta. Tad kasti jas reikia pirmųjų augimo metų pabaigoje arba anksti pavasarį.

Ir tikra netiesa , kad varnalėša – įkyri piktžolė. Jos šaknys neturi jokių dauginimosi savybių, jų paskirtis (kaip ir morkos, pastarnoko, burokėlio ar nakvišos) vienintelė – sukaupti kuo daugiau maisto medžiagų kitiems metams tam, kad antrametis augalas  užaugtų kuo vešlesnis ir subrandintų kuo daugiau sėklų.