Išsispaudžiame jaunų dilgėlių sulčių. Patogiausia, žinoma, tai daryti turint lėtaeigę sulčiaspaudę. Dilgėlė nėra ,,vandeningas“ augalas, todėl spaudimo metu įpilame šiek tiek vandens. Taip palengvėja augalų traiškymas ir išsiskirtų daugiau chlorofilo bei kitų naudingųjų ir maistingųjų medžiagų. Neturint šios sulčiaspaudės, sultis galima išgauti augalą trinant, traiškant ir kitais būdais. Į gautą dilgėlių sulčių-vandens gėrimą įmaišome šaukštelį
Penkių asmenų šeimai skirtų blynelių savikaina 2-3 Lt (ir tai tik todėl, kad galbūt neturite savų vištų kiaušinių, miltų, aliejaus, jogurto…) Prisiskiname dubenį ką tik pradėjusių augti dilgėlių. Šie švelnūs ūgliukai visai nepikti: juos galima skinti tiesiog plikomis rankomis. Ugliukai merkiami į iš miltų ir kiaušinių pagamintą tešlą, kurią, jei norisi, skaniname druska ir pipirais…
Nakvišos. Jei jų aliejaus nebūtų, anot reklamos, visos moterys pražūtų. Tačiau šis kažkada iš Amerikos į Europą patekęs ir sėkmingai su vietiniais augalais susigyvenęs dvimetis augalas valgomas VISAS. O svarbiausia kad viskas nepaprastai paprasta. Pernais iš tamsios sėklelė sudygusi ir neploną mėsingą šaknį išauginusi nakviša (Oenothera biennis L.) šiemet ruošiasi pavirsti skaisčiai geltona žvyringų, nederlingų laukų ir pakelių puošmena. Deja,
Laukiame nesulaukiame kol pasipils pievų žalėsiai: raktažolės, saulutės, nakvišos… O kol jos tik atsigaudinėja po šaltos žiemos, tenka traukti atsargas. Pastarnokas ir topinambas. Nors šie augalai sukultūrinti, tačiau jų neretai galima aptikti ir sulaukėjusių, laukinių. Taip pat jie visiškai nereiklūs auginimo sąlygoms. Ir kasami tiek rudenį, tiek pavasarį. Žalių skonis kaip sakoma mūsų šeimoje, ,,reikia priprasti“. Tačiau pavyko atrasti
Artėja laikas kai Žolynų namų pušelės pradės brinkinti pumpurus. Šiemet jų prisidžiovinsime dar daugiau. Ir ne tik sau. Ir ne tik sveikatinimosi atsargoms, bet ir pušų sirupo (,,medaus“) gamybai. Šis sirupas – nepakartojamo aromato, tirštas…ir jo neprivalgysi šaukštais. Tik keletas lašelių ant avižų ar manų košės, o vasarą – ant ledų. Mmmm… Žinoma, jis praverčia ir pagerinant arbatas, pvz. kosint. Arba galima
Iš krūvos senų megztinių gavosi štai toks kilimas. Kilimas megztas ,,liežuviais“, kurie po to susiųti ir viršuje sujungti jau vašeliu nunertu skrituliu.
Šios knygos ir nuorodos dalinasi žiniomis ir padeda gimti mūsų idėjoms… Jų numeriai minimi straipsniuose tam, kad nepamiršti iš kur imtos vienos ar kitos žinios. 1.Augalų pažinimas ir panaudojimas 1.1 1.2 1.3 1.4 1.5 1.6 1.7 1.8 1.9 1.10 1.11 1.12 2.Auginimas 2.1 2.2 2.3 2.4 2.5 2.6
Kavos skrudinimui galima naudoti ne tik šiuo metu labai išpopuliarėjusias giles. Kiaulpienių kava, topinambų kava, pastarnokų kava, varnalėšų, nakvišų, varpučio…. Kiekviena iš jų, nors ir beveik identiškos spalvos – savito prieskonio ir aromato. Geriame vieną, skaniname pienu… net pamaišome su įprasta kava… Šaknys pasiruošusios skrudinimui: Varpučio kava (milteliai ir paruošta kava): Topinambų kava (milteliai ir paruošta kava): Pastarnokų
Visada po ranka turime įvairių žolių miltų: dilgėlių, balandų, žliūgių, porų, salierų… Jais apibarstyti labai tinka forminės varškės griežinėlius. Pora šaukštų sėmenų ar graikinių riešutų aliejaus, žiupsnelis moliūgų sėklų ir greitas bei išvaizdus pusrytis jau ant stalo…
Visą mūsų paežerė tiesiog skęsta apyniuose…. Šie dvinamiai augalai nuolat leidžia naujus ūglius, visaip besistengiančius surasti bet ką, į ką įsikibę galėtų kuo aukščiau palypėti tam, kad rudeniop saulėje sunokintų sodriai kvepiančias spurgas. Apie šių spurgų savybę pagerinti alaus ar giros skonį žinome kiekvienas. Mūsų apynių vartojimo patirtis paplečia šias ribas. Ką tik nuskinti ir