Dirvinė usnis (Circium arvense L.) laikoma viena įkyriausių piktžolių. Jos neparavėsi be pirštinių, o nepašalinus ilgo šakniastiebio nauji ūgliai kalasi su dviguba jėga. Negana to, ,,parašiutais“ apsirūpinusių vieno augalo sėklų užtektų visam laukui apsėti… Tačiau jaunos dirvinės usnies stiebas labai minkštas ir sultingas. Paruoštas patiekalų gaminimui jis forma primena šparagus. Vienas paprasčiausių patiekalų- kepti usnių ūgliai. Prisiskiname
Nieko naujo… Tradicinė lietuviška silkių užkanda, tik paįvairinta dilgėlėmis. Jaunas dilgėles nuplikome verdančiu vandeniu, susmulkiname ir sumaišome su svogūnais, kubeliais pjaustytomis silkėmis ir paskaniname aliejumi. Aliejus gali būti įvairus, tačiau bent jau mums labiausiai patinka sėmenų. Galima valgyti su juoda rupia duona, tačiau tradiciškiau – su griežinėliais pakepintomis bulvėmis. Beje, nuplikytas jaunas dilgėles galima naudoti daugybėje patiekalų:
Šiai sriubai, be jaunų dilgėlių, reikės kelių bulvių, grietinės arba jogurto, svogūnų ir krapų. Bulvės išverdamos sultinyje (tikrame arba iš kubelio), sumetamos dilgėlės ir masė sutrinama (patogiausia blenderiu). Kiek dėti dilgėlių, kiek bulvių ir kiek vandens- skonio reikalas. Konsistencija gali būti įvairiausia: nuo skystos sriubos iki košės. O jei lysvėje svogūnų laiškų dar nėra –
Išsispaudžiame jaunų dilgėlių sulčių. Patogiausia, žinoma, tai daryti turint lėtaeigę sulčiaspaudę. Dilgėlė nėra ,,vandeningas“ augalas, todėl spaudimo metu įpilame šiek tiek vandens. Taip palengvėja augalų traiškymas ir išsiskirtų daugiau chlorofilo bei kitų naudingųjų ir maistingųjų medžiagų. Neturint šios sulčiaspaudės, sultis galima išgauti augalą trinant, traiškant ir kitais būdais. Į gautą dilgėlių sulčių-vandens gėrimą įmaišome šaukštelį
Penkių asmenų šeimai skirtų blynelių savikaina 2-3 Lt (ir tai tik todėl, kad galbūt neturite savų vištų kiaušinių, miltų, aliejaus, jogurto…) Prisiskiname dubenį ką tik pradėjusių augti dilgėlių. Šie švelnūs ūgliukai visai nepikti: juos galima skinti tiesiog plikomis rankomis. Ugliukai merkiami į iš miltų ir kiaušinių pagamintą tešlą, kurią, jei norisi, skaniname druska ir pipirais…
Nakvišos. Jei jų aliejaus nebūtų, anot reklamos, visos moterys pražūtų. Tačiau šis kažkada iš Amerikos į Europą patekęs ir sėkmingai su vietiniais augalais susigyvenęs dvimetis augalas valgomas VISAS. O svarbiausia kad viskas nepaprastai paprasta. Pernais iš tamsios sėklelė sudygusi ir neploną mėsingą šaknį išauginusi nakviša (Oenothera biennis L.) šiemet ruošiasi pavirsti skaisčiai geltona žvyringų, nederlingų laukų ir pakelių puošmena. Deja,
Laukiame nesulaukiame kol pasipils pievų žalėsiai: raktažolės, saulutės, nakvišos… O kol jos tik atsigaudinėja po šaltos žiemos, tenka traukti atsargas. Pastarnokas ir topinambas. Nors šie augalai sukultūrinti, tačiau jų neretai galima aptikti ir sulaukėjusių, laukinių. Taip pat jie visiškai nereiklūs auginimo sąlygoms. Ir kasami tiek rudenį, tiek pavasarį. Žalių skonis kaip sakoma mūsų šeimoje, ,,reikia priprasti“. Tačiau pavyko atrasti
Artėja laikas kai Žolynų namų pušelės pradės brinkinti pumpurus. Šiemet jų prisidžiovinsime dar daugiau. Ir ne tik sau. Ir ne tik sveikatinimosi atsargoms, bet ir pušų sirupo (,,medaus“) gamybai. Šis sirupas – nepakartojamo aromato, tirštas…ir jo neprivalgysi šaukštais. Tik keletas lašelių ant avižų ar manų košės, o vasarą – ant ledų. Mmmm… Žinoma, jis praverčia ir pagerinant arbatas, pvz. kosint. Arba galima
Visada po ranka turime įvairių žolių miltų: dilgėlių, balandų, žliūgių, porų, salierų… Jais apibarstyti labai tinka forminės varškės griežinėlius. Pora šaukštų sėmenų ar graikinių riešutų aliejaus, žiupsnelis moliūgų sėklų ir greitas bei išvaizdus pusrytis jau ant stalo…
Visą mūsų paežerė tiesiog skęsta apyniuose…. Šie dvinamiai augalai nuolat leidžia naujus ūglius, visaip besistengiančius surasti bet ką, į ką įsikibę galėtų kuo aukščiau palypėti tam, kad rudeniop saulėje sunokintų sodriai kvepiančias spurgas. Apie šių spurgų savybę pagerinti alaus ar giros skonį žinome kiekvienas. Mūsų apynių vartojimo patirtis paplečia šias ribas. Ką tik nuskinti ir